Lukas… Tiek daug telpa į šį vardą! Luką pažįstu nuo to laiko, kai jis lankė 4 klasę. Jau tada pastebėjau jo polinkį į aktyvią veiklą. Jis labai greitai perimdavo klasės reikalus ir spręsdavo problemas. Lukas, ne tik savanoris, bet ir nuostabus draugas, pašnekovas, vakarėlių siela. Nepaprastai patikimas žmogus. Buvo labai daug situacijų, kai atrodė viskas ritasi žemyn, žlunga reginys, idėjos. Lukas, tas žmogus, kuris gelbėjo tūkstančius kartų. Net nebe keistą, kai paskelbiama, kad reikės savanorių renginiui – Lukas pirmas sąraše.

Retorinis klausimas – kas yra savanorystė? Taip, veikla NVO yra savanoriška, tačiau jei neišeini už organizacijos ribų – tu joks savanoris. Lukas šiuo metu abiturientas, net keista, kad tarp egzaminų karštinės jis dar sugeba parašyti ir paklausti: „gal reikia padėti?“ – štai čia jau nebelieka vietos interpretacijoms.

Lukas labai daug savęs išdalina kitiems, net negalvodamas, kas jam iš to. Kažkada Luko mamos paklausiau, koks receptas užauginti tokį sūnų. Mama tik kukliai trūktelėjo pečiais… Mano nuomone, Lukas atitinka visus kriterijus šiai nominacijai. Jo organizuojami Kalėdiniai renginiai sušildė šimtus vargingai gyvenančių vaikų širdis. Jis pirmasis įžengęs į Atvirą jaunimo centrą ir pasakęs – čia viskas bus gerai tik reikia padirbėt. Pamenu ir daržovių puokštę, ir šokolado namą, ir tortą su naminio kumpio įdarų… Jo darbai dideli dideliausi. Linkėčiau ir kitiems kandidatams sekti Luko pėdomis ir pelnytai gauti savanorio titulą! O Lukui esame Labai dėkingi už paprastus žodžius – „gal reikia padėti?“. Už pozityvą! Už savanorystę! Už gerą žodį! Už tai, kad esi visiems pavyzdys!

Juventa